Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2009    
 
 

Plaustu Nemunu į Akacijų Alėją

Laikas: 2009.07.11-12
Vieta: Kaunas – Zapyškis Nemunas
Dalyviai: Tomas, Andrius G., Roma, Arvydas, Akvilė, Jūratė, Jūratės draugai Donatas ir Irutė, ir jų šunė Nika :)

Tradicinis plaukimas plaustu į Akacijų alėją - netradiciškai. Iki Kulautuvos nenuplaukėme – vakarojome Lampėdžiuose :) Kitą dieną pasiekėme Zapyškį ir šiaip smagų laiką apturėjome.

AŠTUONIESE VALTYJE, NESKAITANT ŠUNS
Šįkart plaukimas plaustu į Akacijų alėją Kulautuvoje gavosi kiek netradicinis – į ją mes taip ir nenuplaukėme :)
Užtat žygio pradžia – tradiciškai ąžuolietiška. Tarėmės tiktis 14 val. Atėjus į 119 kokią pusę 3, sąžinė lyg bandė sukirbėti, bet greit aprimo. Pasirodo, vyko intensyvus kamščių paieškos procesas. Žinia, pripučiamas plaustas be kamščių plaukti negali. Beieškant kamščių, tiksliau belaukiant, kol atsilieps paskutinis kamščius regėjęs ir rankose turėjęs, susirinko visi plaukikai. Kadangi vis vien nebuvo, ką veikti, nuėjome į dizaino rūsį paimti plausto. Kas nematę jo supakuoto – žinokit, smagiai atrodo. Toks įtartinų gabaritų maišas. Holivude tokiuose negyvėlius tempia kur į mišką pakasti.
Besvajojant apie Smilgevičiūtės, Jievos ir kt. dainas vakare, atėjo žinia, kad kamščiai vis tik yra 119. Panašu, kad buvo ieškota visur, išskyrus baltą buteliuką su užrašu „Kamščiai“, kuris stovėjo ant stalo. Valio!
Starto vieta – Panemunės byčas prie pėsčiųjų tilto. Išvynioję plaustą, akis į akį susidūrėme su jo pripūtimo klausimu. Oralinis pūtimo būdas pasirodė ne itin efektyvus, bet mes nenuleidom rankų ir vis vien pūtėm. Per tą laiką Donatas sulakstė į Molą ir nupirko pompą. Darkart valio! Panašu, kad vis tik plauksim :)
Ar minėjau, kad visas šis procesas mažumytę užtruko? Na, bet juk tai nesvarbu, kai pagaliau patogiai įsitaisęs plauste, plūduriuoji, o tavo gimto miesto vaizdai lėtai slenka pro šalį. Praslinko Panemunė, Šančiai, iš arčiau pamatėme statomą Kauno areną, stabtelėjome saloje – prisipūsti oro, toliau praslinko centras, senamiestis, santakoje vėl stojome pūsti oro. Plaukėm toliau, grožėjomės vaizdais, relaksavome, analizavome upės tėkmę. Iš čia užgimė žygio frazė:
- Man atrodo, kad anoje pusėje stipresnė srovė.
- Iš kur žinai?
- Aš baigęs.. srovininkystės magistrą!
Atmosfera valtyje buvo kuo puikiausia. Liejosi juokas, rimtos ir nelabai šnekos, žarstėsi išminties perlai (triperis – tai kai labai malonu, bet šiek tiek skauda). Nika nepaliaujamai gadino orą. Bet kai oro aplink tiek daug, tai ką čia pyksi.
Tiesa, vis kildavo minčių apie Akacijų alėją, bet saulutei pakrypus vakarop, o mums tebeplaukiant pro Vilijampolės krantus, tapo daugiau nei akivaizdu, kad dainuoti teks savarankiškai. Nakvynei apsistojome Lampėdžiuose. Dar niekada nesu žygelio metu stovyklavusi Kaune. Be to, tai buvo pirmasis žygelis, iš kurio buvo galima grįžti namo troleibusu. Bet mes šiai pagundai nepasidavėme, nusprendėme vis tiek pasiekti Kulautuvą. Kitą dieną tai pavyko – tiesa, išlipome Zapyškyje. Ir vėl paslaptingojo krovinio nešimas per miestelį (žiūri ir atrodo, kad tuoj iškris kokia rankytė), jo įkėlimo į mikriuką procesas, ir mūsų pačių susipakavimas su kuprinėm ir visais irklais. Gal koncerto kiek ir gaila, bet juk kitais metais vėl plauksim į Akacijų alėją ;)

Akvilė

FOTO: Plaustu Nemune

Į viršų