Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2011    
 
 

Slidžių žygelis Žemaitijoje

Laikas: 2011.02.13/14
Vieta: Žemaitija

Ankstus rytas, kraunuosi šmutkes, lekiu darban.
Pietūs, pro langą matau pusto - trinu rankas iš džiaugsmo. Skumbyja Justas, sako gal varai kur šiandieną, sakau žinoma, nupasakoju situaciją, o anas: tai mes su drauge tave pametėsim iki vietos - pakeliui, o mes toliau keliausim su mašina. Visai apsidžiaugiau! Atvyko Justas su drauge, susikroviau šmutkes ir į trasą. Magistralėje Kaunas - Klaipėda užklupo tikra audra, bet pas Justelį gi Impreza tad jam giliai P_ _ _ _ tad "riedėjom" toliau... Atvykę į miestelį turgavietėje priešais kebabinę išviriau visiems makaronų su alyvuogių aliejum ir skilandine dešra. Kadangi laiko buvo daug, o laukti kolegų nesinorėjo paprašiau, nuvežtų mane nuo miško 10-15km ir paleistų. Žinoma užsikalbėjom ir kaip gavos - taip. Nežinau kiek kilometrų, bet kapojau keturias valandas be pertraukos... Oras aprimo vos išlipus iš automobilio, pasirodė mėnulis, spustelėjo šaltukas, šviesos nereikėjo mėnulis man švietė, pilna zuikių ir lapių pėdsakų, ramu, tylu, klausiau tik kaip mano slidės girgždėjo ant sušalusio sniego. Priekyje matėsi apšviestos diiidžiulės kalvos, kurios džiugino mano širdį, o mintyse kartojau, va dabartis tai skriesiu.
Pirmoji kliūtis, po gerų, kelių kilometrų, leidžiantis nuo kalvos pastebėjau neaiškius kuoliukus, greitis geras, aš be šviesos. Skriejant praktiškai pro pat kuoliukus pamačiau... Elektrinis piemuo... Mintyse vos spėjau ištarti Amen... Pažadėjau Dievuliui kitą savaitę nueiti bažnyčion, kad to piemenio viela buvo plona, tiesiog nutraukiau - PIAU... Sekanti pramoga buvo drenažo kanalai, statūs, labai daug apipustyti krantai ir velnioniškai gilūs. Sustojau prie krašto ir pradėjau svarstyti kaip čia persikelti ir ar ledas storas. Galvojant pasigirdo čaižus garsas ir supratau, kad su geru kubiniu metru sniegu nusmukau ant ledo... Guliu... Pasigirsta antras čaižus garsas... Pypt ledas lūžinėja nuo svorio, šokau kaip koks zuikis, kabariotis aukštyn, viena koja jau įlūžus, o kita ir rankos karioblinas skardžiu, niu ir ką? Kelios sekundės ir aš viršuje, pasikeikiau, geri slidininko batai, nedaug prisėmiau. Deja tik išlipau toje pačioje pusėje... Antras planas, kol dar veikia adrenalinas, sviedžiau 80l pilnut pilnutėlę kuprinę kiton, pusėn, paskui ją atskriejo lazdos, slidės. Įsibėgėjau ir aš pats šokau per tą suknistą kanalą, pavyko, gyvas sveikas, šilta, čiuožiu toliau, prasidėjo dar daugiau kalniukų, elektrinių piemenų, bet čiuožiau apgalvotai su šviesa, zigzagais. Susiradau mokyklą, kurioje turėjau nakvoti, aštuoni kolegos kaip tik pradėjo vakarieniauti, košė, spirgučiai, moliūgų pyragas, viskas sukrito akimirksniu. Miegojom sporto salėje, buvo Daug čiužinių, kas gulėjo, kas mankštinosi, kas imtynių ėjo. Vienas kolega miegojo lauke, po eglute su miegmaišiu - vyras rimtai ruošiasi į kalnus - šiaurėn. Rytas, verdam ryžius, gaminam mėtų arbatą, tvarkomės ir čiuožiam. Lauke spaudžia šaltukas, bet man šilta ir su dvejais flisais. Gaila pamiršau akinius, bo saulutė pikta buvo. Pakeliui aplankėm gražių stačių piliakalnių į vieną net pavyko su slidėmis užsiropšti, ir nuo pusės jo, kur nėra krūmų nusileisti su geru greičiu. Visų nuotaikos puikios, oras fantastinis, šilta, ir taip gera širdyje. Krūvos kalnų kalnelių, užvijom zuikį tai anas šovė kokia 50km/h kaip nieko, gražu žiūrėti kaip anas skuodžia. Sniego daug, visas kietas, tik paviršiuje vienas, kitas centimetras, net bachilų nereik. Kai atsiplėšiam su Edu nuo grupės tuoj metam kuprines šalin ir varom nuo kokios stačios kalvos visu greičiu, neapsakomas jausmas, kai sniego danga ideali, nei vienos duobutės, rodos pakilsi. Vis neatsidžiaugiu savo fisheriukas, kažkodėl geriau slydo nei kitų . Aplankėm dar senus kapus, suradom Poškos kapą, ir dar išsivertėm iš lenkų kalbos illllgą tekstą, drąskėmės nuo Medvėgalio kalvos, pabuvojom ir kulturvietėje – tikybvietėje ar kaip ten , ten pietavom gėrėjomės gamta. Toliau judėjom link mašinų, vėl nuostabios panoramos, senovinės sodybos, seni, kreivi ąžuolai ir retkarčiais "prabrenda" koks senas, antras golfas Pasiekėm tikslą greičiau nei tikėjosi, tie kalniukai vedė iš proto - gerąja prasme. Finiše išsivirėm karšto vyno, užkandom ir pradėjom krautis daiktus. Net gaila buvo palikti tas nuostabias vietoves. Žygis buvo vienas iš tų - auksinių ir visiškai neeilinių. Dėkui Edui už dar vieną įrodymą, kad ir Lietuvoje gražu ir gera, bei kitiems už gerą, ką čia gerą – superinę kompaniją!

Giedrius Skiecevičius

Į viršų