Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2011    
 
 

Kartų pėdos ''Ąžuolo'' žiburyje

Laikas: 2011-04-03/04
Vieta: Laukių sodyba, Zapyškio sen., Lekėčių km
Dalyviai: ~80 - 90 ąžuoliečių.

Kartų pėdos „Ąžuolo“ žiburyje

....Klausei manęs, kiek kelių aš žinau, Ar daugel kadais keliavau. Klausei manęs kiek žmonių sutikau. Ar daug draugų suradau... –

Gyčio Paškevičiaus dainos žodžiais norėčiau pradėti šį savo aprašymą, juk keliaudamas tu pažįsti save, savo ir kitus kraštus, keliaudamas Tu surandi draugus.
KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“ į platųjį pasaulį išleido ne vieną ir ne dvi kartas, kurios tarpusavyje patyrė nepamirštamų žygių ir susidraugavo visam gyvenimui. Šio renginio idėja buvo suburti daugelį kartų po vienu stogu, pasidalinti patirtimis, kad jie - vyresnioji karta , pamokytu mus – jauniausiąją kartą. Pasipasakotų, susitiktų ir prisiminti savo jaunystės žygius.

Balandžio 2 dieną aš kartu su Roma, Jolita ir Jonu pajudėjom į renginio vietą. Lekėčių kaime jau mūsų laukė Brigita, o netrukus dar prisijungė Akvilė, Neringa, Rokas, Andrius. Gana gausi – „zonder“ komanda sudėliojo reikiamas priemones, sustumdė stalus ir atliko pagrindinius „šlifavimo“ darbus. Nuo 12 kaip ir buvo numatyta prasidėjo registracija, ilgai laukti nereikėjo. Atvyko pirmieji dalyviai. Roma visus atvykstančius pasitikdavo ir lydėdavo iki užduočių – vyrai turėjo sukapoti malkas (išbandyti savo jėgas ir taip prisidėti prie vakare turėjusio dėgti laužo ) , o moterys buvo prašomos parašyti skaniausia košės receptą ( kad žygiuose galėtume išvirti kokią nors gardžią vakarienę) .
Pradėjus rinktis svečiams mes vos spėjome suktis, Prie registracijos punkto teko pasėdėti daugeliui. :)
14 val kaip ir buvo planuota buvo iškelta „Ąžuolo“ vėliavą . Ją iškėlė Juozas Dapkevičius. Vėliau sekė Neringos sugalvoti žaidimai, o kad žmonės nesušaltų buvo dalinama arbata.
Laukiant oficialiosios dalies pradžios, pritariant Albinukui, prasidėjo neplanuoti šokiai. Laikas bėgo greitai. Susitikę svečiai dalinosi prisiminimais. Buvo labai smagu žiūrėti į besišypsančius veidus, pamačiusius senai matytus draugus, pažįstamus.:)
Truputėlį po 16 val, kai tik sulaukėme duonos renginys prasidėjo daina „Vargstam vargelį“ bei duonos laužymas, giros (gira buvo geriama, atsižvelgiant į mažamečius šventės dalyvius) gėrimas . Po tradicija tapusio ritualo toliau sekė pagrindinė renginio dalis. Visos kartos buvo gausiai pasiruošusios: skaidrės, nuotraukos. Daugumą merginų sužavėjo meilės istorija, kurią papasakojo ponia Danutė . Renginio akcentas – filmas 1978 metų Kaukazo kalnai. Didžioji dalis klubo narių nebuvo nematę šio filmo, todėl visiems buvo įdomu ir smagu jį pažiūrėti. Per auditoriją vis nuaidėdavo kokie nors juokai. Juozas Dapkevičius papasakojo kaip tas žygis vyko. Įdomu buvo klausytis linksmų istorijų.
Po pasakojimo sekė šokiai. Kurie gal buvo ir netobuli, bet linksmi.Dalyviai šoko iki prakaito. Nuo 21 val buvo atidaryta pirtis ir vyko originalus ir nesunkus orientacinis. Bėgo 11 komandų. ( O orientacinio kūrėjos buvo Jolita ir Romytė:)
Pirtis taip pat buvo populiari . Joje pasižymėjo Kalėda, kurio „vanojimai“ ir pirties kaitinimas buvo vienas geriausių. Visi galėjo rinktis kur norėjo būti. Ar pirtyje, ar bėgti orientacinį ar sėdėti salytėje ir žiūrėti filmuotą medžiagą iš kalnų ir kitų žygių.
Ištvermingiausi sėdėjo iki pat ankstaus ryto: dainavo, klausėsi Kalėdos grojamos muzikos, improvizavo. Paskutiniai dar pasėdėjo truputį įkaitusioje pirtyje.
Sekmadienio rytas prasidėjo – 9 val . Linas Kulakauskas kaip ir buvo žadėjęs kepė garsiąją ir skaniąją kiaušinienę. Gausus žmonių būrys laukė, kol galės papusryčiauti. Vyresniosios kartos atstovės turėjo skanių, naminių pyragų. Todėl turėjom pusryčius su desertu.

11 val - žadėtasis žygis, kuriame dalyvavo 49 žmonės. Jame ėjo visos kartos – nuo pačių vyriausių iki pačių jauniausių. Pasivaikščiojimas apėmė tik 4 km atstumą. Aplankėme prancūzų kalną, aukščiausią pušį. Žygelyje buvo galima išvysti ir sniego ir balų, šilumos ir šalčio.Žygelis vyko pagal visas „Ąžuolo“ tradicijas . Kelionės tikslą – namus, buvo įmanoma pasiekti kertant kampą ir atsiduriant pelkėtoje vietoje. Tikriausiai nei vienas, kuris trumpino kelią neišvengė įbristi į vandenį. (ėjau pati ir sušlapau kojas iki kelių)
Renginio uždaromasis motyvas buvo Juozo Dapkevičiaus iškilmingai nuleista klubo vėliava, kuri pati savaime jau buvo, yra ir bus istorija. Gausis būrys kartu atliko tradicini „ciku caku“ ir išsiskirstė savais keliais. Norintys dar leido aitvarus ir išbandė ar gerai atrodo ant aitvaro užrišta klubo vėliava.:)
Renginio metu organizuotas muziejus (iš senosios amunicijos, nuotraukų, dienoraščių ir kitų dalykėlių) sulaukė daug daiktų ir smalsuolių, kurie tyrinėjo tiek nuotraukas, tiek aprašymus , tiek savom rankom gamintus įvairius įrankius.


Tad galiausiai Ačiū visiems dalyvavusiems, pasakojusiems, nepabūgusiems atvykti. Tikimės, jog tai buvo ne paskutinis toks renginys. Tad iki pasimatymo kituose žygiuose bei renginiuose. Tegyvuoja draugystė ir žygiai !!


Monika. V.

Į viršų