Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2011    
 
 

Naujokų žygis "Darom", Molėtų observatorija

Laikas: 2011-04-16/17
Vieta: Kulionys, Molėtų raj.
Dalyviai: Dalyviai: Justas Kavaliauskas (vadas), Jurgita Kalvinskaitė, Andrius Garbauskas, Akvilė Gerulskytė, Paulius Lokys, Andrejus Jegorenka, Giedrius Skiecevičius, Neringa Burokaitė, Monika Vanagaitė, Akvilė Drakšaitė, Roma Padūmytė, Tomas Kukis
Naujokai: Šarūnas, Nomeda, Gediminas, Linas, Aurimas


Pavasarinis naujokų žygelis Molėtų apylinkėse


Kai esi naujokas, žygio aprašymą parašyti gana lengva, nes prisimeni viską: kas po ko vyko, kas ką pasakė, kokia sunki buvo kuprinė ir kaip trynė iki tol patikimi atrodę kedukai. Po kelių metų žygiavimo tokie niuansai kaip zvimbiantys uodai, dainos prie laužo ar puode kunkuliuojanti košė tampa savaime suprantamais dalykais, kurių net nepastebi: jie yra čia, kaip esi tu. Bet kai kurie žygiai ima ir nustebina: kažkas būna visiškai kitaip. Kad ir pavasarinis naujokų žygelis, pradžioje panašėjęs į smagią tarybinių laikų talką, vėliau peraugęs į pagoniškas paskaitas, o galiausiai tapęs tikru žygiu :) Bet apie viską iš pradžių.

Vadas Justas K., išrinktas savanoriu išvesti naujokus į gimtinės miškus ir laukus, ilgai mūsų nekankinęs paskelbė planus keliauti į Molėtų observatorijos apylinkes. Tačiau vienas guvus protas pastebėjo, kad kaip tik tą savaitgalį – akcija DAROM, tradiciškai sutraukianti progresyvų jaunimą, t.y. tikslinę mūsų auditoriją. Vadas nepėsčias – bus žygelis ir kartu akcija DAROM! Keletas skambučių, ir mes – būsimieji Molėtų observatorijos gelbėtojai nuo šiukšlių !

Į žygį vykom, kaip kam buvo patogiau: kas tranzu, kas autobusu, kas automobiliu, buvo kas prisijungė tik šeštadienio vakare. Mūsų autobusinė kompanija su persėdimais ir sumuštinių degustacijom smagiai keliavo, kol vadas nepasakė: vsio, lipam (iš kelionės labiausiai įstrigo, kad Ukmergės stoties tūlike davė senovinių autobuso bilietėlių rinkinį už WC kainą).

Pasišvilpaudami atkeliavome tuos pora kilometrų iki observatorijos, susitikome su kitais ir nukeliavome pas dėdę iš observatorijos, kuris aprodė mums tvarkymo plotą: jame buvo šiek tiek šiukšlių, šiek tiek žibučių ir be galo gražus kalnas (žiemą jame veikia (-ė?) slidinėjimo trasa su keltuvu) bei romantiška trobelė ant šlaito krašto. Sakė, kad blogu oru priima ten apsistoti vargšus permirkusius keliautojus. Atminties kertelėje išsaugojau šią informaciją ir kada, kai orų prognozės bus (ne)palankios, pasistengsiu būti kažkur ten.

Apėjus teritoriją, kilo jausmas, kad pagal esamą šiukšlių kiekį ir darbui skirtą laiką, turbūt teks grėbti lapus iš miško, tad nusprendžiau jungtis į kitą tvarkymo plotą – etnografinę sodybą. Kadangi dėdė iš observatorijos pasisiūlė mus iki ten nuvežti, dvejonių nekilo - reikia gi kaupti jėgas rimtam šiukšlių rinkimui (o prie observatorijos šiukšlių vis tik buvo – pasilikę draugai jų nemažai pririnko).

Mūsų komandą sodyboje pasitiko šeimininkai ir nevyniodami į vatą nurodė darbus: sugrėbti lapus ir iškasti griovį per visą kiemą (po savaitės turėjo vykti Jorės šventė). Mes su Nomeda labai norėjome kasti griovį, bet užleidome šį malonumą bernams , o pačios nuėjome grabstyti lapų ir šitam reikalui atidavėm gerą pusdienį. Kadangi mūsų vyrai DARĖ nuoširdžiai, griovys tuoj padalino kiemą į dvi dalis. Teko nutiesti tiltelį pravažiuoti mūsų točkei, su kuria vežėme lapus išpilti už kluono. Vėliau vyrukai prisijungė prie lapų grėbotojų, tad ir jų keliai nuvedė užu kluono, kur pernykščių lapų krūvose gimė folkroko grupė „Našlaitėliai“. Ačiū už nuostabų, natūralų ir gyvą pasirodymą! Nekantriai lauksime naujų.

Jau buvo bepradedanti graužti sąžinė, kad visa Lietuva pluša, renka šiukšles (šiukšlių ateidami pakelėse matėme kalnus), o mes čia sodybą tvarkom, bet šeimininko pasiūlyta šviežutėlė beržų sula ir galimybė sudalyvauti paskaitoje apie mūsų protėvių pagonišką pasaulėžiūrą sudėjo visus taškus ant „i“. Sulaukę visų, net ir sunkiai mus radusių draugų, papietavome ir išsiruošėme į paskaitą, kuri vyko toj pačioj sodyboj, senovinėje dangaus šviesulių stebykloje – šventvietėje. Paskaita gidų iš Kauno draugijoje buvo labai įdomi – Jonas Vaiškūnas įspūdingai pasakojo apie senovės lietuvių astronomijos žinias, senąjį lietuvių zodiaką. Kiekvienas iš paskaitos pasiėmė, kiek ir ką norėjo – žinių buvo tikrai daug. Galiu pasakyti tik tiek: jei norite, kad pajudėtų darbai, kvieskitės Avinus; visada stovėkite šalia Šaulio – jei atsistosite prieš strėlės smaigalį – jums šakės; Mergelės – nesikuklinkit: darote įspūdį žmonėms be didesnių pastangų, scena – jums!

Šilta pavasariška diena ėmė ir tapo žvarbia pavakare: ilgainiui nei iš aukuro rūkstanti šilumėlė, nei grupinis apsikabinimas nešildė tiek, kad nebūtų šalta žiūrint į šortus vilkinčio Tomo kojas. Sulaukę paskaitos pabaigos ir atsisveikinę su Jonu Vaiškūnu, grįžome pas bernus, kurie jau senokai buvo pasiplovę ir užkūrę laužą (jame galą gavo Andrejaus draugė - guminė lėlė).

Grįžę į observatoriją, kultūringai, ne kaip per žygį, pavakarieniavome ir šildėmės laukdami žadėtosios paskaitos apie dangaus šviesulius ir žvaigždžių stebėjimo per teleskopą. Naktis buvo apsiniaukusi – tad pamatėme tik patį teleskopą, bet ir tai buvo įspūdinga. Apie dangaus šviesulius papasakojo tas pats dėdė – pasakojo turbūt įdomiai, deja, negaliu pateikti apie tai jokių įspūdžių – patalpoje įjungtas šildymas mane nukėlė į kitas dimensijas. Pabudusi spėjau išgirsti neblogą jo bajerį. Kažkada buvo iš Vilniaus naujieji lietuviai atvažiavę. Kaip ir mums, jiems nenuskilo su oru – buvo apsiniaukę, tad turėjo pasitenkinti paskaita. Po jos prie mūsų dėdės priėjo vienas, pasivedėjo į šalį ir sako: Klausyk, dėl tų žvaigždžių...gal galim susitarti?

Stovyklavome gražioje pievoje prie ežero – netilpusieji į Zymą nakvojo po atviru dangumi. Vakaras buvo romantiškas – dainavome ant kalno, tamsoje, sustoję ratu. Buvo gera.

Palapinėje romantika kone peraugo į erotiką. Siekiant apsaugoti nepilnamečius, su tikslu ar atsitiktinai skaitančius šį tekstą, apie masažus ir vynuogių valgymą nuo GAndriaus smulkiai nepasakosiu. Jei labai įdomu, klauskit merginų. Išdrįs – papasakos :)

Chm, jei tiek pat rašysiu apie antrąją dieną, kažin ar bus beskaitančių? :) Tebūnie viskas paprastai. Antrąją dieną, džiaugdamiesi gražiu saulėtu oru, žygiavome – laukais, palei ežerus ir privačias valdas. Bernai nusprendė, kad jau pakankamai karšta, ir urmu supuolė į ežerą. Pietavome ten pat, o Giedrius demonstravo savo naująjį RUŽAVĄ flisą. Lokys fiksavo varškės paveiktas mūsų fizionomijas. Kėlėmės rąsteliu per upelį, ėjome pievomis, tuomet keliu į Molėtus. Autobusų stotyje, sulaukę iš pasivaikščiojimo bažnyčion grįžusios Neringos, atsicikucakinome ir iškeliavome į namus. Autobuse žaidėme žaidimą „Ar tai ne..?“ – žodį anakardis bernai spėliojo kone iki s.


Su geriausiais linkėjimais skaičiusiems iki pabaigos,

Akvilė (G.)

Į viršų