KRYMO KALNELIAI

Laikas: 2011-09-17/02
Vieta: Krymas
Dalyviai: Dalyviai: Tomas Kukis (žygio vadas), Giedrius Žitkus, Rokas Sinkevičius.

2011.09.17 Pagal Roką
Praradę vieną muškietininką, Odisėjos 2 dalį tęsia Giedrius, Tomas ir Rokas. Praeitais, 2010 metais keliavome po Kaliningrado sritį su Vaidotu Pečkiu.
FANTASTIŠKA diena. Išvakarėse atvykome pas Tomą į svečius. Tomas mus svetingai priėmė, pavaišino šeimininkės keptais sausainiais, arbata bei duona su druska. Važiuojant link Minsko, pakeleiviai, išgirdę kur vykstame, kaip susitarę siūlė važiuoti dviračiais, kadangi sutaupytume daug piginų. Mes ne tokie, mes norime duoti užsidirbti kitiems, todėl riedame traukinuku. Kertam Lietuvos – Baltarusijos pasienį. Vaizdelis normalus, traukinių stotelės tvarkingos, renovuotos.
Pagaliau Minsko stotyje. Išlipam, susirinkinėjam dviračius ir.. pasirodo Giedrius pamiršo savo dviračio pedalą! Aš su vienu pedalu, net pedalint negaliu! Mes su Tomu skubam į miestą ieškoti nelaimingo pedalo. Šalia stoties užsukam į banką, JAV dolerius išsikeisti į baltarusijos rublius. Tomas vos nesusigundė visus mūsų kelionei skirtus pinigus padėti į banką, kuris žada 40% metinių palūkanų. Nutarėm išsikeisti 30 JAV dolerių. T.y. kiekvienam po 10 JAV dolerių šiai dienai. Tomas keliauja į banką, o aš laukiu ir saugau dviračius bei kalbinu baltarusijos paneles, klausdamas angliškai, kur čia dviračių dalių parduotuvė. Išvada, jaunimas arba nesimoko arba bijo angliškai kalbėti. Išgirdusios anglišką HELLO, pakelia rankas į viršų ir bėga tolyn.
Pagaliau ateina Tomas, drebančiu balsu išlemena, kad gavom 300000 rublių. Beveik milijonieriai. Bandom skaičiuoti, kaip čia gautųsi į litus pavertus.. Bergždžias reikalas. Jaudulys daro savo. Džiaugiamės lengvai tapę turtingi.
Norėdami rasti kur išleisti pinigus, užėjome į pagrindinės geležinkelio stoties informacijos centrą. O tenai – ko paklausi, to negausi. Išvada, nelaukia jie užsienio svečių. Nereikia jiems mūsų pinigų. Šiam teiginiui pritarti verčia oficialūs Baltarusiją aprašantys interneto puslapiai, kurie rašo maždaug taip: „yra keletas vietų, kurias galima aplankyti, bet šiaip, nieko įdomaus, būna ir gražiau“.
Prisikimšę pilnas kišenes piginų važiuojam plačiu, lygiu, gražiu dviračių taku palei upę. Staiga pamatom žmones, statančius sceną. Smalsumas nugalėjo. Privažiuojame arčiau. Šalia scenos stovi didelis baltarusų pasidižiavimas, sunkvežimis BELAZ, kurio vienas ratas didesnis už mane. Šalia stovi kinų bei rusų kalba aprašytas stendas, kuriame atsirado ir angliškam užrašui „China investment project“. Fotografuojamės, blykstės tik pokši ir kaip grybai po lietaus išdygsta du milicininkai, kurie mūsų rusiškai klausia: „fsio pasmatrėli?“ Mes labai nesiginčydami nupedalinom toliau. Važiuodami tuo pačiu dviračių taku patenkam į policijos mokyklos šventę. Ant scenos dainuoja bei pasirodymus rengia vien uniformuoti pareigūnai. Šalia stalai nukrauti ginklais, kuriuos į rankas bruka pypliam. O jie įdėmiai apžiūrinėja, pozuoja, jaučiasi kieti, suaugę. Šalimais ant tatamio kovoja boksininkai bei sukinėjasi įvairaus plauko žurnalistai. Išvydę kitokius žmones, prišoko prie mūsų ir pradėjo kalbinti. Vienos televizijos žurnalistė mane su Tomu pakalbino, o Giedrius davė šnekos radijo stoties žurnalistui. Giedrių pradėjusi kalbinti žurnalistė pasimetė, nes Giedrius pradėjo jos klausinėti įvairių dalykų,o ne atvirkščiai. Smagu, žmonės švenčia, linksminasi savaitgalį.
Riedam toliau, aplink apstu vestuvininkų. Prie vieno paminklo susipažįstam su lietuvaitėm, viena iš jų močiutės atvažiavo aplankyti, o jos draugė kompaniją palaiko. Dviračių takas atsiremia į turgų. Čia viskas normaliai: scena, gyvai atliekamos baltarusių liaudies dainos. Aš pavadinčiau jas častuškomis. Susigundom šašlykais bei alumi. Šašlykų porcija 4Lt, o alaus bambalis – 2Lt. Degtinės puslitris – 6Lt. Visos sąlygos šventimui :D Aplink nematyti jokios finansinės krizės, visur švaru, gražu, koncertai, šventės visam mieste. Giedriaus pastebėjimas apie tokią situaciją toks: „kad žmonės nesukiltų prieš valdžią bei visą sistemą, reikia jiems duoti duonos bei žaidimų. Senovės romoje ši sistema taip pat buvo naudojama. Pasilinksminę keliaujam pasikultūrinti į nacionalinę biblioteką., kuri įsikūrusi įspūdingų formų dangoraižyje. Ten susipažįstam su dar dviem gražuolėm lietuvaitėm, kurios mašina keliauja po Baltarusiją. Jos papasakojo apie pasikultūrinimą Nacionaliniame Baltarusijos muziejuje. 3-ijų aukštų pastate 1 aukštas skirtas karui, 2 aukštas – karui, 3 – karui + 1 mokymo salė, kurioje moterys išvydo įdomų dalyką. Baltarusė gidė rodo būriui mažamečių, karo laikų nuotraukas, kuriose naciai žiauriai elgiasi su vaikais, o gidė vis rodydama į nuotraukas kartoja, čia vokiečiai, vokiečiai..Plauna smegenis nuo mažumės. O gal Lukašenka kažkam ruošiasi?
Na ir išėjus iš bibliotekos pririeda viena mergaitė, velomanė Lena. Šauniai besišnekučiuojant, ji mus palydėjo per miestą į stotį bei draugiškai išsiskyrėm.
Reziumuojant, Minskas pasirodė fantastiškas miestas velomanams, pastatai tvarkingi, šaligatviai platūs, grįsti trinkelėmis. Vakare mieste verda gyvenimas, pilna jaunimo. Ale, kaip kokis Dublinas savaitgalį 

2011.09.22 Pagal Roką
Rytas pievoje. Papusryčiavę miname į Sevastopolį. Miestą, kurį iki šiol rusai yra išsinuomavę iš Ukrainos.
Riedam greitkeliu, nuokalnė – įkalnė, nuokalnė – įkalnė.. ir taip be galo  Staiga šalia kelio išvystam ilgai lauktus vynuogynus. Prie pirmųjų žmonės darbuojasi, o prie sekančio jau tuščia, nei tvoros, nei sienų, signalizacijos... Gulim pievoje išvirtusiais pilvais, sunku net kvėpuoti... Žalios, violetinės.
Pagaliau Sevastopolis. Miestas, kuris man paliko išdildomus įspūdžius. Mūsų tikslas šiame mieste yra pamatyti istorinį graikų miestą, kurį lietuvaičiai sugriovė. Mes jau vietoj. Įspūdingas vaizdas – viskas sugriauta – nėra ką ir bežiūrėt.
Sevastopolio miestas oficialiai priklauso Ukrainai, tačiau rusai yra išsinuomavę šį miestą nuo senų laikų ir naudoja jį kaip karinį miestą. Pilna spygliuotomis vielomis aptvertų teritorijų, o jūrų uoste apie 100 karinių laivų.
Pasikultūrinę išalkome. Pradėjom kalbinti miestiečius, kur čia pas jus gera užeiga, kurioje galima būtų paragauti tikrų ukrainietiškų valgių. Išalkę važiavome kokius 10km., į tą užeigą, kuri pasirodo yra restoranas. Sriubos bei karšto patiekalo skonio užmiršti neįmanoma.
Nakvojame porą šingsnių nuo vynuogių lauko. Priešpiečiams vynuogės, vakarienei vynuogės, tik per naktipiečius baigiau savo vynuogių rezervo fondą :D

2011.09.23 Pagal Roką
Balaklava. Anksčiau buvęs vienas iš slaptų Rusijos miestų, kuris nebūdavo žymimas net žemėlapiuose. Rusai, viduryje kalno buvo įsirengę povandeninių laivų remonto, saugojimo bei eksploatavimo bazę. Povandeniniai laivai įplaukdavo pro vieną kalno pusę, o išplaukdavo pro kitą. Nors į bazę atplaukdavo tik povandeniniai laivai su dyzeliniais varikliais, tačiau tai nesutrukdė laikyti pavandeninių raketų su branduolinėmis galvutėmis. Ši bazė padaryta pagal griežčiausius tų laikų saugumo reikalavimus. Įėjimą į bazę saugojo durys – vartai. Šie vartai sveria 20 tonų, na kaip penki suaugę drambliai. Ir šie vartai buvo po du iš kiekvienos pusės. Pirmieji nepraleidžiantys vandens, o kiti – oro bei kokių nors kenksmingų dujų. Durys galėjo atlaikyti 10 kartų didesnį sprogimą nei ant Hirosimos miesto numesta atominė bomba. Na nežinau.. paranoja kvepia.
Pamoka numeris 1. Keliaujant Baltarusijoje bei Ukrainoje visokius bilietus pirkti tik angliškai. Sutaupėm pinigų, nes jie nekalba angliškai + jaučia pagarbą angliškai kalbantiems žmonėms, jų tarsi, prisibijo.
Judam link daugelio mūsų tėvų žinomos Jaltos. Nespėjam pasiekti Jaltos, tad apsistojame pakeliui, šalia upelio. Ryžiai verda.. ir pastebiu šalia greitkelio įsiplieskusį gaisrą. Kadangi aplink kalnai, kurie seniausiai nematė lietaus, susijaudinę dėl savo saugumo mokėmės susiruošti išvykimui per ypač trumpą laiką. Trukom nei ilgai nei trumpai, ~12 minučių.

2011.09.24 Pagal Roką
Važiuodami link Jaltos plentu grožėjomės kalnais kalneliais, skardžiais skardeliais..
Tiesa, išvakarėse sutikom moterį su dviračiu jau 9 kartą po Krymą keliauja. Ji pasigyrė, jog paskui ją įkandin važiuoja porelė, kuri ką tik susituokė ir kuri dabar mėgauja medaus mėnesiu ant dviratukų. Ech, jei jau Krymo kalnelius įveiks, tuomet ilgai ir laimingai gyvens. Pažadu.
Palei visą Juodosios jūros pakrantę nutiestas puikus magistralinis kelias su dar nuostabesniais vaizdais į jūrą bei kurortinius miestus. Mes norėjome aplankyti visus kurortinius miestelius, tad nuo Alūpkos važiavome senuoju keliu, kuris veda nuo vieno kurorto į kitą.
Giedriaus dviratukas neatlaikė įtampos, galinis ratas virto 8, o bagažinės vienas šoninis laikiklis sulūžo. Konsiliumas nusprendė, jog Giedrius važiuoja į Jaltos turgų ieškotis detalių, o mes su Tomu keliamės į 1200m. El Petri kalną su vagonėliu ant lyno. Apie šį kalną man pasakojo praktiškai visi žmonės, buvę Kryme. Įspūdinga. Ukrainoje norint pasiekti didžiausių kalnų viršūnes nebūtina turėti gerą fizinę formą, į daugumą kalnų galima užvažiuoti keliu. O mes leidomės keliu nuo šio kalno. Apie 15 km.besitęsianti nuokalnė serpentinais. Leidausi apie 40 minučių. Dar niekada gyvenime nemaniau, jog leistis nuo kalno gali atsibosti  Įpusėjus nusileidimui susiformavo tokie posūkių išėmimo įgūdžiai kaip motociklininko; maksimalus dviračio paguldymas ant šono, greitas 180 laipsnių posūkio įveikimas.

2011.09.25 Pagal Roką
Reabilitacijai užsukame į svečius pas traukinio bendrakeleivį Artūrą. Sunkų sekmadienį apturėjom, pabiro Giedriaus dviratis, Tomo abi kameros su krūva skylių, norisi kaip civilizuotai išsimaudyti, apsiskalbti, pavalgyti.
Pirmadienio rytas, 9h, vieno iš Jaltos daugiabučių 9 aukštas. Bar bar į duris. Po poros minučių apsimiegojusios mergaitės balsas: „KTO TAM?“. Pasirodo, sekmadienis daugeliui buvo sunkus. Po poros minučių išlenda Artūras. Visas kvepiantis, pachmielingas. Reabilitavomės sėkmingai. Prisivalgėm skanumynų, džiovintos žuvies su alučiu ir t.t. Reabilitacijai pavykus išvykome.

2011.09.26 Pagal Roką

Alūšta. Dar vienas kurortinis miestas, išsiskiriantis poros kilometrų paplūdimiu, išskirstytu į kokius 20 skirtingų privačių. Į juos gali patekti tik tam tikrų sanatorijų svečiai.
Įvažiavus į miestelį užsikrečiame šventine nuotaika. Nusiperkam didžiulį arbūzą be kauliukų bei 1,5kg. saldžiausių vynuogių.
Suradę jaukią viešą vietelę dorojam priešpiečius. Giedrius, paragavęs arbūzo be kauliukų sušunka: - noriu dar vieno  O man arbūzas priminė vaikystę: toks neapsakomas, nesugadintas tarybinis skonis.
Viskas pagal programą: šildomės saulutėje, bendraujam su dėmesį mums rodančiais aplinkiniais, maudomės žydroje jūroje... „Ech, charašo žyt, a žyt charašo iščio lūtše“.

2011.09.27 Pagal Roką
Alūštos apylinkių džiaugsmai ir rūpesčiai. Išvakarėse grožėjomės mūsų sekančios dienos misija įmanoma – viršūne Jūžni Demenži. Papusryčiavę dviračius su manta paslėpėme toli toli, giliai giliai krūmuose. Žygiavome link viršukalnės atitinkamai pasiruošę, vanduo ir meduolių pokelis. Pakeliui pasikeitėm turėtą miesto vandenį į šaltinio bei radę vieną iš daugelio graikinių riešutų medžių, pasinaudojome jo teikiamais riešutukais. Įsilipęs numušinėjau riešutus, o Tomas su Giedriumi rinko, rūšiavo bei retkarčiais paskanaudavo. Po ilgų kopimo valandų, prakaito lašų bei nustebimo šūkių pasiekėm viršūnę. Kvėpavome tyru, vėsa atsiduodančiu oru, tyla, kurią retkarčiais persmelgdavo graikinių riešutų triauškėjimas. Šnekėti nebuvo apie ką. Tylėjome ir mėgavomės... 1239m. viršūnė pareikalavo aukų, vėjas nupūtė mano tuščią dviratinę gertuvę. Žemyn leidomės žygeivių pramintu taku. Daug stabtelėti priverčiančių vaizdų – gražu. Medžiai dažosi raudonomis spalvomis, po kojomis šiugžda auksaspalviai lapai. Viršukalnė pareikalavo dar vienos aukos, dingo Giedriaus pirštinės, Tomo kompasas bei lyg to dar būtų maža, mus naktį apvogė. Buvo taip. Paryčiais prabudau nuo traškėjimo aplink palapinę. Pamaniau, koks ežiukas vaikšto, tačiau išgirdęs polietileninio maišiuko čežėjimą puoliau iš palapinės. Vagis buvo per greitas ir per daug gudrus, kad jį būtų įmanoma sugauti jo nuosavame miške. Atlikus inventorizaciją paaiškėjo, jog trūksta 3 pusrytinių dešrelių. Vagis neišsigando ir Tomo, miegančio šalia palapinės.

2011.09.28 Pagal Roką
Išlikimo diena. Buvo sunku. Numynėme 69,5km. Kalnais iš Aluštos miesto, link Sudak. Kalnai kalneliai. Įkalnės 3km. 9km/h greičiu, nusileidimas ant 50km/h. Nelaiko dviračiai juodai. Tomas prieš kiekvieną nuokalnę bei įkalnę reguliuojasi diskinius stabdžius, o Giedrius nuo kalno rieda 11km/h. Greičiu, nes galinis ratas panašus į 8 iššovė vienas stipinas. Stabtelėjome keliuose miesteliuose, pasimaudėm, pavalgėm. Apsistojome ant jūros kranto, prie Morskoje miestelio. Ryte šalimais išvydome ilgą, platų paplūdimį, kuriame chebra atvažiuoja su kemperiais, palapinėmis ir mašinomis ir tūsinasi tiesiog paplūdimyje. Matėm BMW kregždę iš Lietuvos.

Rokas Sinkevičius

Ahoi bičiuliai!

Sugrįžom is Krymo. Daug tikejomės, bet dar daugiau radome.
Kelionės metu ne tik pedalais mosavome, bet ir darėme radialines pėsčiukes,
sulipom i Demerdzi, išbandėm greičio ruožus nuo Ai Pedrio,. Kaip ir planuota
pusė žygio buvo mtb stilium, kita šlifavom plentus.
Taip pat aplankeme Minską.
Išvykdami prižadėjome būtinai grįžti į šį kraštą- o kolkas trečiadieni, po naujokų priemimo kol nesurugo arbuzai ir sviezias vynas dalinsimes
ispudziais ir pristatinesime foto seriala „Krymo kalneliai"
Tegyvuoja žygiai!
iki!

Tomas Kukis