KTU fuksų stovykla

Laikas: 2011.09.10-11
Vieta: Kapitoniškės
Dalyviai: Jolita Buškutė, Akvilė Gerulskytė, Roma Padūmytė, Rita
Laginauskaitė, Eglė Šležaitė, Jurgita Kalvinskaitė, Neringa Burokaitė,
Andrius Garbauskas, Romas Lukas, Mindaugas Gegužis




Vos prasidėjus rudenėliui mes buvom pakviesi sudalyvauti fuksų stovykloje ir parodyti šviežiai iškeptiems pirmakursiams prie ko priveda ar kur atveda (čia nuo pasirinktų studijų ir požiūrio į jas;) studijavimas bei studentavimas. Stilingai ąžuolietiškai vėluodami, tikrąja to žodžio prasme, įgriuvom į patį linksmybių įkarštį: šviežučiai „nuliukai“ senių iš RAFES ir SOMSA padedami žaidė ąžuolų inicijuotą „liniją“. Kiek žinau tai vienas žiauriai smagiausių žaidimų, ugdantis ne tik charakterį, bet ir meilę draugams. Ypač iš priešininkų komandos.

Draugai, atvykę anksčiau jau spėjo įsikurti, pasipuošti mūsų tarybinę palapinę ir paruošti smagų, sportišką atrakcioną. Tad beliko prisijungti ir stebėtis ne tik organizatorių sumanumu, bet ir naujokėlių fantazija vykdant įvairiausias jiems parengtas užduotis: „aklas“ futbolas, intymi rungtys su plaktuku, pasitaškymas pildant vamzdį, bulvių skutimas ir dar daugybė viso ko

Mūsų vyrukų ištemptos trasos masino ir traukė žiūrovus. Mes patys trasas išmaišėm, prisidūkom ir net kokį 10 kartų berniukai vis iš naujo virves įtempinėjo ir bandė, įtempinėjo ir bandė. Drąsiausieji nuliai veržėsi laipiot, kiti būriavosi ir prašėsi pabandyti, bet vos prasidėjus estafetei ir startavus pirmajai komandų porai, negeriečiai organizatoriai visus susirinko ir išsivedė klausyt kažką neįdomaus.

Galop atsibodo maltis prie virvių ir valgyt norėjosi, tad nusičiupę savo maisto davinį kartu su pirmakursiais užkandom ir pradėjom laukti linksmybių. Atstovybės įmantriai save pristatinėjo ir aš kaip ne KTU studentė atidžiai klausiausi kiekvieno žodžio. Juk įdomu. Tačiau taip manė ne visi draugai. Žygeiviškas pradas nugali visose situacijose ir chebrytė išėjo apžiūrėt apylinkių. Sakė, trumpam, bet dingo iki sutemų. Ką ten sutemų, grįžo tik vėlai vakare visi kukulakiai ir kliedėjo apie nepaprastą mėnesieną, brakonierius ir dar velniai žino ką.

Na o mes ir be draugų mokam pasilinksminti. Į stovyklą atvykęs „Nemunas“ oi davė garo. Dainos, šokiai, įvairiausi žaidimai. Tiesiog smagi ir įsimintina mini vakaronė. Jai įpusėjus prisijungė ir draugai paklydėliai, liejosi nemokamas alus, dešrelės iš bliūdo, juokas, pokalbiai ir įvairūs smagūs atsitikimai, kurių pasakoti man cenzūra neleido. :P

Pailsę nuo viešų smagumų, nulindom pailsėti namelin. Pliekėm UNO užkandžiaudami buterbrodais, linksminom užklydusius svečius ir laukėm gilios nakties. Kodėl? Ogi todėl, kad mūsų žavioji, neprilygstamoji, vienintelė ir nepakartojama beprotiškai fantastiška Akvilė šventė savo gimtadienį. O mes kaip tikri draugai rengėm jai vakarėlį – staigmena. Planas buvo toks: užmigdyti jubiliatę, o tada įsiveržti į kambarį su tortu, „vokiečiais“ ir kitom smagybėm. Misiją „SALDŽIŲ SAPNŲ“ atliko Jolita ir Neringa, užvedę migdančią temą apie dantistus, bet vietoj to pačios vos neužmigę, kol Akvytė įsijautusi užsiiminėjo metraščio skaitymu prieš miegą. Tuo metu aš su Jurga ir vaikinais vykdėm kitą plano dalį – „vokiečių“ ataką ir vaišes. Oi kaip gerai viskas pavyko. Iš pirmojo miego ištrauktos Akvilės veido išraiška, reakcija ir nuostaba tiesiog kažkas nepaprasto ir neaprašomo. O dar fejerverkai ir nuotykiai po jų. Taaaip, buvo laikai:D

Bet viskas baigėsi, išaušo rytas ir pirma pabudus tykiai išėjau į žvalgybą. Miegančios stovyklos ramuma ir pirmieji pakirdę SOMSos vyrukai kūrė keistą rytinę nuotaiką. Bet darbas nelaukia. Reikia išvirti pusrytėlį, atlikti mankštą ir dar prikrėsti kvailysčių-smagysčių. Viską spėjom. Lengvai ir stilingai. Užkaitėm žirnius, pristačiau visus norinčius ir nelabai ruošti techno pusryčių, o pati skubinausi su mergikėm į stadioną vesti mankštelės „iš po vakar“ leisgyviams ir žiauriai organizatorių iš lovų išverstiems vaikučiams.

Mankšta priminė pragaro kančias (čia tikrai ne man). Perkreipti fukselių veidai, atodūsiai ir atsikalbinėjimai tik įrodė mankštos nauda nualintam organizmui. Viskas vyko beveik sklandžiai. Na kiek tai įmanoma, kai besimankštinanti publika panaši į padėvėtus, apvelėtus, sukramtytus ir išspjautus padarėlius. Vargas, bet kaip smagu. Neilgai mes juos kankinom. Paleidom po kokio pusvalandžiuko ir ėjom toliau virt pusryčio. Tik kad pusrytis puikiai virėsi ir be mūsų. Draugai ne tik košę maišė ir spirgus kepė, bet ir vykdė foto sesijas, kosmetinius ar ne visai įsivyniojimus į plėvelę, diskotekas ir etiudus visokiom temom. Labiausiai nudžiuginęs mus, tris sportininkes, dalykas buvo tai, kad draugai virdami pusrytį nuo žirnių griebė putrą ir ketino ją sumaitinti tiems, kas mankštai nepasidavė. Taip pamaloninus dūšią ir darbas greičiau ėjos. Košė išsivirė, pasigardino, beliko ją išdalinti ir patiems pasrėbti.
Po visko linksmai susitvarkėm, gavom krūvą padėkų bei komplimentų ir neilgai trukus išjudėjom namolio. O kad nuoširdus triūsas be naudos nepraeina turim ir įrodymą – vienas fuksiukas net į susirinkimą atėjęs buvo. Visgi kabina Ąžuolas, gal ne įprastai, bet užtikrintai.
Su ♥ ir :) Romytė