Žygelis Kernavės apylinkėse

Laikas: 2008.11.28-29
Vieta: Kernavė, Baltamiškis
Dalyviai: Teisingas Tomas, atominė Agnė, lanksti Lina, aukšta Akvilė, mažas Mindaugas (Snaiperis), vaikiška Viktorija, miglota Miglė, maldinga Marija, ugninga Urtė, valdingas Vytas, aktyvus Andrejus, Paulius J., Blusius (šuo).

Lapkričio 28-29 dienomis vyko žygelis Kernavėje. Kernavėje prie mūsų prisiplakė šuo, vėliau pavadintas Blusiumi. Tikriausiai tikėjos, kad bus normalus žygelis - paeisim iki upės išsitrauksim šašlykus ir pliumpinsim alų. Deja viskas taip smagiai nesibaigė - palikę už nugaros piliakalnius, kirtomė privačią teritoriją, atitvertą prie upės.
Ir patraukėme Europos link. Europoje bandėme ieškoti dvaro sodybos - bet radome tik apleistas fermas. Tad toliau žygiavom Airėnų akmens ieškoti.
Tikėjomės kad nežinia kaip rasime - bet viskas buvo paprasta - priėjus pamatėme, kad ąžuolynas mediniais takeliais grįstas - visur rodyklės. Tad akmenį radom be vargo - tik runos šiek tiek ant akmens nuvylė - keli ženklai ir tiek. Na bet lietuviai buvo pagonys ir natūralu, kad nebjaurojo gamtos paveldo.
Nuo runų akmens patraukėme prie malūno. Ten tikrai buvo ką pažiūrėti.
Įspūdingi piliakalniai ir upelio slėnis tęsės iki pat Neries.
Nakvojom netoli upelio - nelijo. Medienos buvo daugiau negu pakankamai - tikriausiai koks rezervatas pasitaikė.
Blusius nekaukė tikriausiai tik todėl, kad buvo nuvargęs - vos tik atėjom, iškart gulė, krito į komą - pabusdamas tik paėsti.
Ryte tęsėm kelionę paneriais, kirsdami upelių griovas link Kenravės. Kelionės pabaigą pasiekėme jau tamsoje. Sutemus paskutinius kilometrus įveikėme plentu.
Blusius Kernavėj iškarto dingo.

Tomas

Ankstyvą rytą susėmė mane Agnė prie namų ir drauge su Akvile patraukėme prie 119. Atvykome pavėlavusios, tačiau vis vien žmonių pasirodė kažin kodėl per mažai. Pats žygio vadas dar užsimiegojęs namuose kuitėsi, naujokių mergaičių visai nesimatė. Pasiskaičiavom dar kartą ir kažin kodėl nusprendėm, kad reik pažadinti visus potencialius keliautojus tai paskambinom Giedriui. Kažko labai jau užsimiegojęs pastarasis atsiliepė. Iš balso jau buvo aišku, kad į žygelį eiti neplanuoja. Atsiprašėm ir palinkėjom gero miego. Mergaitės, pasirodo, mūsų laukė geležinkelio stotyje. Tomas buvo nusiųstas jų susemti ir visi pagaliau pajudėjom senosios sostinės kryptimi. Važiavom šauniai, besiklausydami indiškų meditacijų melodijų ir „Candy Shop“ (50 cent) mixo. Pastarasis gabalas išbudino kaip reikiant ir taip linksmai atvykome į Kernavę. Pagaliau visi susirinkę patraukėme link piliakalnių. Ten susitikome paskutinį komandos narį – Blusių. Šuo nedidelis, juodas, klusnus, atsiliepia šaukiamas vardu. Pradėjom žygį per kažkokius golfo laukus. Paskui lipom į didelį statų kalną ir patraukėm link Europos (kaimas toks). Pakeliui suvalgėm Agnės melioną. Blusius buvo išrankus ir jo nevalgė. Toliau žygiavom pašone įvairių kultūrinių objektų, tik jų kažkodėl vadas nerodė, matyt gerai užslėpti buvo. Taip ėjom ėjom ir sutikom Paulių. Pastarasis visus apipylė Aguonėlėmis prie runų akmens, matyt kad geriau jos skaitytųsi. Saulutei krypstant vakarop patraukėme link seno apgriuvusio malūno su rūkstančiu židiniu. Aplandžiojom aplinkui, ant šalimais esančio piliakalnio sušokom Asilą ir patraukėme link nakvynės vietos. Šuniukas, taip ištikimai mus lydėjęs, vos sustojus prigulė ir pradėjo knarkti. Mielai būtume prisijungę prie jo, bet reikėjo statyti palapines ir virti valgyti. Mergaitės pasisiūlė atnešti vandens. Laukėm laukėm begrįžtančių, o jų kaip nėra, taip nėra. Snaiperis net signalizuot pradėjo, „trumpas trumpas ilgas“ ar kažkaip panašiai. Pagaliau pavakarieniavom, pasisėdėjom, padiskutavom, pamiegojom, pabudom, pavalgėm. Šuniukas pasirodė išrankus ir sudegusios bei be mėsos košės nevalgo. Plauti tokios košės puodų norinčių neatsirado, tad buvo traukiami burtai. Laimėjo mergaitės . Toliau žygiavom, lipom į apžvalgos bokštelį, vėl žygiavom, truputi pasiklydom, dar ėjom, lipom per rėvas visokias, fiordus, kol saulė nusprendė eiti miegoti. Tada pradėjom eiti asfaltu ir gąsdinti važiuojančias mašinas. Blusius ištikimai bėgiojo po kelią ir gąsdino mus. Bet vos pasiekus Kernavę, pastarasis kažkur dingo, nespėjus atsisveikinti. Atsicikucakinę patraukėm namo ir mes.

Lina