Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2008    
 
 

Žygis „niekieno žemėje“

Laikas: 2008.04.11-13
Vieta: Lietuvos -Lenkijos pasienis
Dalyviai: Juozas Dapkevičius, DO, Linas Kulakauskas su vaiku, Mindaugas (Snaiperis), ...



Maršrutas kilpinis, pirma dalis maršruto daugiau Lietuvos teritorijoje, antra daugiau Lenkijos teritorijoje: Vartelių kaimas, Vištyčio aukštumos Dunojaus kalnas (285,5 m.), Dunojaus ežeras, Barsukalnis, Vyžainų ež. (Lenkijos teritorija), Ingelio ež., Vištyčio ež., Vartelių kaimas.


Šitas žygis prasidėjo iš vakaro — penktadienį. Dienos balandį dar trumpos, mūsų ekipažas Lino Kulakausko mašina atvažiavo paskutinis ir jau visai tamsoje. Pagal gautas iš Juozo instrukcijas radome sodybą Vartelių kaime, kur anksčiau atvykę pasistatė mašinas. Ir mes ten savo transporto priemonę palikome.
Apsiginklavome prožektoriais ir nuėjome ieškoti stovyklos kažkur prie Vartelių ežero krante. Radom lengvai, pastebėjome šviesos signalus. Stovykla įtaisyta pušynėlyje, pastatyta didžioji Juozo palapinė, laužas dega. Pavakarieniavome ir sulindome miegoti.
Ryte rūkas. Bet nelyja. Palapinėje varva kondensatas nuo stogo. Susiruošėme ir nėrėme į Pavištyčio miškus. Tikslas buvo surasti keletą aukštų kalvų. Bet miške ne taip lengva orientuotis. Ką tikrai radome, tai beberų namukus. Ir berods radome Pavištyčio ir Staugūno klanus. O gal ir ne.
Sieną rasti tai tikrai lengva. Mes gerą gabalą kelio ėjome vadinamuoju rokadiniu keliu.
Pietavome prie Dadnajaus ežero, per kurį eina siena. Šalia buvo lenko sodybą, į kurią buvo nuėjusi delegacija.
Nakvynę susiradome temstant kaip tik prieš lietų. Prie Pagraužio upelio, gana drėgnoje vietoje. Gerai, kad malkų pavyko susirasti. Kitą dieną įlindome į Lenkiją. O tvarka ten pas juos kokia! Visos pievos nušienautos, jokių stagarų, eini kaip per parką. Paėjome palei Vygros upę, per mišką ir išlindom į kelią, vedantį į Vygrius. Čia atvirame lauke užklupo lietus ir vėjas. Labai jau šalta pasidarė. Net nebuvo didelio noro Vyžainių miestelį apžiūrinėti. Perėjome jį ir pirmuose pasitaikiusiuose krūmuose ėmėme virti arbatą pietums. Malkoms teko visokius niekus naudoti, šakaliukus, nes miško padoraus nebuvo.
O paskui toliau keliuku iki Lietuvos sienos, per mišką palei Vyžinio upelį iki Vartelių kaimo.

Do

Į viršų